Ryškiai pamenu, kaip 2015-ųjų sausio viduryje stovėjau prie kalvos šalia žvyrkelio, vedančio į Ukrainos Debalcevės geležinkelio mazgą. Kol mūsų vairuotojas bandė užvesti sunkvežimį – apgadintą per dramatišką bandymą pasiekti miestą, abiem kelio pusėms esant po minosvaidžių ugnimi, – aš stebėjau ir klausiausi, kaip rusų artilerija ir minosvaidžiai daužė teritoriją maždaug vieno smūgio kas dešimt sekundžių dažniu. Pamenu, pagalvojau: jei tai ne karas, tai kas tada? Ši mintis kilo atsižvelgiant į to meto politines realijas. Kol tęsėsi apšaudymas, kaip tik buvo deramasi dėl vadinamųjų Minsko susitarimų.
Tas susitarimas lėmė labai prastas ir labai trapias paliaubas kažkokiame konflikte, kuris, pasaulio akimis, nebuvo tikras karas, o tik keistas susirėmimas Rytų Ukrainos pakraščiuose, kurį kažkaip reikėjo „sureguliuoti“. Jau tada man tapo skausmingai aišku, kad tas košmaras, kurį mačiau besivystantį, nebuvo tai, ką norėjo matyti Europos politikai. Pamenu, galvojau – užsiversdamas šiek tiek „horilkos“ (ukrainietiškos degtinės), kai mums pagaliau pavyko evakuotis iš mūšio lauko, – kad vieną dieną tie patys politikai arba tie, kurie ateis po jų, bus priversti brangiai sumokėti už savo pusinį bandymą priversti šį karą „pradingti“.
Jau ilgą laiką pastebiu platų įvairaus plauko politinių lyderių nenorą „kariauti“. Pavyzdžiui, rusija demonstruoja gilų nenorą atvirai pripažinti, kad ji apskritai kariauja. 2014 m. ji griežtai neigė savo dalyvavimą Rytų Ukrainoje. Šis neigimas tęsėsi prieš Debalcevę, jos metu ir po jos, nors rusijos pajėgos aktyviai ten dalyvavo. Net ir atvirai įsiveržusi į Ukrainą 2022 m., rusija ir toliau karą vadina „SVO“ – „Specialiąja karine operacija“.
Rusija tokia ne viena. Valdant Donaldui Trumpui, Jungtinės Valstijos bombardavo – o kartais ir įvesdavo pajėgas – į keletą šalių. Visgi vienintelė vieta, kur JAV savo retorikoje atvirai vartoja žodį „karas“, yra „Karas su narkotikais“. Atrodo, kad karas yra terminas, naudojamas tik tada, kai tai atitinka kieno nors naratyvą.
Karo paskelbimas, žinoma, yra rizikingas – ne tik tradicine, karine prasme. Eroje, kurioje istorija gali pasikeisti per savaitę, prisirišimas prie bet kokios fiksuotos pozicijos laikomas nepraktišku. Tai riboja manevro laisvę, didina pažeidžiamumą ir atima iš lyderių pasirinkimo galimybes. Tačiau „nekaras“ suteikia pakankamai erdvės išsisukinėjimui įvairiausiems veiksmams ir pasakojimams. Tai taip pat sukuria galimybes, kurių paprastai neleistų nei taika, nei karas: šešėliniai sandoriai; iškreipti, bet pelningi verslo susitarimai (sankcijos, sakote?); ir sustiprintos partnerystės su finansiniais bei politiniais „investuotojais“ – kartais viskas viename asmenyje. Šiuolaikiniai agresoriai tai puikiai supranta, naudodami bet kokias formuluotes, reikalingas karą įrėminti kaip kažką kitą arba jį visiškai paneigti.
Ši dinamika galioja ne tik agresoriams. Stebėtojams taip pat suteikiama galimybė rinktis, kiek jie nori įsitraukti. Tai ne kartą pasikartojo reaguojant į rusijos agresiją prieš Ukrainą. Dviprasmiškumas leidžia politikams pasirinkti, ką daryti, kaip reaguoti ir ar – bei kaip giliai – įsitraukti. Toks sudėtingumas sukuria situacijas, kuriose mes esame – kur kas labiau, nei norime pripažinti – politiškai (ir kitais būdais) tuo pačiu metu ir kariaujantys, ir nekariaujantys. Bent jau iki tam tikro momento.
Mūsų nenoras vadinti daiktus tikraisiais vardais dabar pradeda reikštis beveik fantasmagorišku būdu. Ir liūdna tiesa ta, kad patys to prisiprašėme. JAV retorika apie Grenlandijos ar Kanados (ar jos dalių) perėmimą yra labiau nei norėtume pripažinti susijusi su mūsų neryžtingumu dėl Ukrainos. Mes leidome didžiausiam modernių laikų „nekarui“ vykti savo vaga. Mes bandėme – ir vis dar bandome – priversti jį pradingti. Mums nepavyko. Ir dabar jo mutavęs DNR plinta per geopolitinį kūną. Mūsų kolektyvinio saugumo sistema byra tiesiai mums prieš akis, oficialiai nepaskelbus nė vieno karo.
Sun Tzu plotų rankomis. Ir pelnytai. Nes tikrasis laimėtojas šioje „Grenlandijos situacijoje“ – be rusijos tam tikru mastu – yra Kinija. Ironiška, bet „nekarų“ naratyvai visada turi foną. Pareikšdamas pretenzijas į Grenlandiją – nepaisant visos retorikos apie Kiniją kaip grėsmę Arktyje – Trumpas gali Kinijai įteikti Taivaną ant sidabrinio padėklo.
Totalitarinių režimų „nekaro“ politika atsiperka. Jei nepradėsime kalbėti – ir veikti – kitaip, jie gali laimėti kur kas daugiau, nei mes įsivaizduojame.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
